Susisiekite
+370 (675) 00 737
info@auksinesvajone.lt
Vestuviniai žiedai tūkstančius metų keitė savo formą, medžiagas ir reikšmę: nuo senovinių ištikimybės bei sutarties ženklų iki šiandieninio santuokos simbolio. Apskritimas ilgainiui pradėtas sieti su tęstinumu ir amžinybe, tačiau daugelis šiandien savaime suprantamų tradicijų – konkretus pirštas, auksas ar žiedai abiem sutuoktiniams – susiformavo gerokai vėliau.
| Laikotarpis | Kas keitėsi? |
|---|---|
| Senovės Egiptas | Žiedo apskritimas siejamas su tęstinumu ir amžinybe |
| Senovės Graikija | Žiedai dovanojami kaip meilės ir atsidavimo ženklai |
| Senovės Roma | Žiedas tampa svarbiu sužadėtuvių ir santuokos sutarties simboliu; naudojama geležis, vėliau auksas |
| III–IV a. | Populiarėja „fede“ žiedai su susikibusių rankų motyvu |
| Viduramžiai | Žiedas vis labiau įtraukiamas į krikščionišką santuokos ceremoniją |
| XIV–XV a. | Atsiranda ankstyvieji dokumentuoti vestuviniai žiedai su deimantais |
| XVI–XVII a. | Paplinta „gimmel“ ir poezijos tekstais graviruoti „posy“ žiedai |
| 1562 m. Vilniuje | Kotryna Jogailaitė gauna aukso žiedą su „Nemo nisi mors“ graviruote |
| XX a. | Vestuvinius žiedus vis plačiau pradeda nešioti ir vyrai |
| Šiandien | Žiedas pirmiausia išreiškia poros pasirinktą įsipareigojimo simboliką |
Žiedo forma tam labai tinkama. Apskritimas neturi aiškios pradžios, pabaigos, bei nuolat grįžta į tą patį tašką. Dėl to įvairiose kultūrose apskritimui ilgainiui buvo suteikta amžinybės, tęstinumo, vienybės, cikliškumo simbolika. Šiandien šį paaiškinimą dažniausiai siejame su amžina meile.
Tačiau istorijoje žiedas reiškė ne vien romantiką. Jis taip pat galėjo žymėti:
Senovės Egiptas dažnai minimas kalbant apie ankstyvą žiedo ir amžinybės simbolikos ryšį. Apskritimas egiptiečių kultūroje galėjo simbolizuoti:
Vienas seniausių apskritimo amžinybės simbolių yra ouroboros – gyvatė, ryjanti savo uodegą ir taip sudaranti uždarą ratą. Vis dėlto nereikėtų šiuolaikinio vestuvinio žiedo tiesiogiai perkelti kelis tūkstančius metų atgal ir sakyti, kad egiptiečiai jau turėjo tokią pačią vestuvių ceremoniją kaip mes.
Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus Egiptą, dalis egiptietiškų simbolių ir papročių pateko į graikų kultūrą. Graikai savo mylimiesiems dovanojo žiedus kaip meilės, atsidavimo, ryšio ženklus. Kai kuriuose žieduose buvo vaizduojamas Erotas – meilės dievas. Tačiau dar didesnę įtaką šiandieninei vestuvinio žiedo tradicijai turėjo Senovės Roma.
Romos kultūroje žiedas glaudžiau susietas su teisiniu ir socialiniu santuokos aspektu. Ankstyvi santuokos ir sužadėtuvių žiedai dažnai buvo gaminami iš:
Geležis buvo praktiška ir tvirta medžiaga. Ilgainiui turtingesniuose visuomenės sluoksniuose vis svarbesnis tapo auksas, kuris rodė ir materialinį statusą. Maždaug II a. po Kr. aukso žiedai Romoje jau buvo plačiai paplitę tarp pasiturinčių gyventojų.
Vienas svarbiausių istorinių vestuvinių žiedų dizainų buvo vadinamasis fede žiedas. Jo pavadinimas siejamas su lotyniška idėja apie pasitikėjimą ir ištikimybę. Žiede buvo vaizduojamos dvi viena kitą spaudžiančios dešinės rankos. Šis simbolis reiškė:
Tokie motyvai Romos laikais tapo labai populiarūs ir vėliau išliko Europos juvelyrikoje dar daugelį šimtmečių. Susikibusių rankų motyvą galima atpažinti ir daug vėlesniuose airiškuose Claddagh žieduose.
Dar vienas vestuvinių žiedų istorijoje nuolat pasikartojantis pasakojimas yra vena amoris, arba „meilės vena“. Pagal legendą ketvirtąjį kairės rankos pirštą su širdimi neva jungia viena ypatinga vena. Todėl žiedas esą turi būti nešiojamas būtent ten.
Skamba puikiai, tik anatomijoje tokios išskirtinės venos nėra. Vis dėlto pasakojimas tapo toks stiprus, kad prisidėjo prie bevardžio piršto ir romantinės meilės simbolikos. Daugiau tokių legendų - „Mituose apie vestuvinius žiedus“.
Viduramžių Europoje santuokos reguliavimas palaipsniui vis labiau perėjo į Bažnyčios sritį. Kartu keitėsi ir žiedo reikšmė. Iki tol žiedas galėjo reikšti:
Viduramžiais jis vis aiškiau susietas su pačia santuokos ceremonija. XII a. krikščioniškoje Europoje Bažnyčiai labiau formalizuojant santuokos apeigas, žiedas tapo vienu iš aiškiai atpažįstamų santuokos ženklų. Taip papuošalas, kadaise turėjęs ir labai praktišką sutarties funkciją, vis stipriau įgijo religinę bei emocinę simboliką.
Klaidinga manyti, kad istorinis vestuvinis žiedas visada buvo tik visiškai lygus aukso lankelis. Viduramžiais žiedai galėjo būti dekoruojami:
Skirtingiems akmenims vėliau buvo priskiriamos įvairios simbolinės reikšmės. Pavyzdžiui:
Deimantai juvelyrikoje naudoti daug anksčiau nei atsirado šiuolaikinis sužadėtuvių žiedas. Vienas ankstyviausių dokumentuotų deimantinio vestuvinio žiedo paminėjimų siekia XIV a. pabaigą–XV a. pradžią. Tačiau deimantas tuomet atrodė labai kitaip nei šiandieninis briliantas. Ankstyvieji deimantai dažnai buvo:
Sudėtingi šiuolaikiniai šlifavimo stiliai išsivystė daug vėliau.
XVI–XVII a. Europoje išpopuliarėjo labai įdomūs gimmel žiedai. Juos sudarė du arba kartais trys tarpusavyje susijungiantys lankeliai. Sužadėtuvių laikotarpiu vieną dalį galėjo nešioti vienas partneris, o kitą – kitas. Per vestuves lankeliai buvo sujungiami į vieną žiedą.
Vizualiai tai labai aiškiai perteikė santuokos idėją - du atskiri žmonės, viena sąjunga. Kai kuriuose gimmel žieduose išliko ir romėniška fede tradicija – susikibusios rankos.
Viduramžių pabaigoje ir Renesanse populiarėjo dar viena tradicija – posy arba poesy žiedai. Ant jų buvo graviruojamos:
Tekstas galėjo būti tiek išorinėje, tiek vidinėje žiedo pusėje.Šiuolaikinė vestuvinių žiedų graviravimo tradicija todėl tikrai nėra naujas išradimas. Pasikeitė technologijos ir tekstų stilius, bet noras paslėpti asmeninę žinutę žiedo viduje išliko. Šiuolaikines graviravimo idėjas rasite atskirame gide „Vestuvinių žiedų graviravimas“.
1562 m. spalio 4 d. Vilniaus katedroje susituokė Kotryna Jogailaitė ir Suomijos kunigaikštis Jonas Vaza. Per ceremoniją Kotrynai buvo įteiktas aukso žiedas. Jo viduje buvo išgraviruota lotyniška frazė „Nemo nisi mors“ (pažodžiui – „Niekas, išskyrus mirtį“). Mintis atitinka mums pažįstamą „Kol mirtis mus išskirs.“
Tai ypač gražus pavyzdys, nes viename XVI a. žiede jau susijungia kelios iki šiol svarbios tradicijos:
Apie tai, kaip senosios tradicijos persipina su dabartinėmis lietuviškomis vestuvėmis, plačiau skaitykite straipsnyje „Lietuvos vestuvių papuošalų tradicijos šiandien“.
Didelę istorijos dalį Vakarų kultūroje vestuvinis žiedas pirmiausia buvo siejamas su moterimi. Masinis vyrų vestuvinių žiedų paplitimas yra palyginti naujas reiškinys. Ypač svarbus laikotarpis – XX a. ir pasauliniai karai. Antrojo pasaulinio karo metu daugelis amerikiečių ir europiečių karių nešiojo vestuvinius žiedus kaip ryšio su žmona, šeima, namais simbolį.
Pokariu vyrų vestuvinis žiedas Vakaruose tapo vis įprastesnis ir ilgainiui poros apsikeitimas dviem žiedais tapo norma daugelyje visuomenių. Tai gerai parodo, kad net labai „amžinomis“ atrodančios vestuvių tradicijos iš tiesų nuolat evoliucionuoja.
Daugiau, nei gali pasirodyti. Iki šiol naudojame:
Tačiau jų reikšmė nuolat keičiasi. Romėnų santuokos sutarties ženklas šiandien gali tapti labai asmenišku meilės simboliu. Renesanso poezijos žiedą pakeitė data, koordinatės ar trumpa poros frazė. O du skirtingus gimmel lankelius šiandien gali pakeisti du visiškai skirtingi žiedai, kuriuos sieja viena nedidelė dizaino detalė.
Tradicija išliko ne todėl, kad niekada nesikeitė. Ji išliko todėl, kad kiekviena karta ją pritaikė sau.
Žiedo kaip ilgalaikio ryšio ir amžinybės simbolika siejama su senovės kultūromis, ypač Egiptu, Graikija ir Roma. Tačiau šiandieninė vestuvinio žiedo tradicija vystėsi palaipsniui ir neturi vienos tikslios „išradimo“ datos.
Apskritimas neturi aiškios pradžios ir pabaigos, todėl nuo seno siejamas su tęstinumu ir amžinybe. Santuokos tradicijoje ši forma ilgainiui tapo ilgalaikio ryšio simboliu.
Viena sena tradicija tai aiškino „vena amoris“ – tariama vena, tiesiogiai jungiančia pirštą su širdimi. Anatomiškai toks paaiškinimas nėra teisingas, tačiau tradicija išliko. Be to, skirtingose šalyse žiedas nešiojamas tiek ant kairės, tiek ant dešinės rankos.
Vyrų vestuviniai žiedai egzistavo ir anksčiau, tačiau daugelyje Vakarų valstybių jie ypač išpopuliarėjo XX a., o Antrojo pasaulinio karo metais juos dažnai nešiojo nuo šeimos atskirti kariai.
Nėra pagrindo pradžią tiksliai nukelti tik į XVII a. Turime aiškų XVI a. pavyzdį: 1562 m. Vilniaus katedroje Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos santuokos ceremonijoje naudotas aukso vestuvinis žiedas su graviruote „Nemo nisi mors“.
Vestuvinis žiedas išliko ne todėl, kad žmonės tūkstančius metų laikėsi vienos nepakitusios taisyklės. Priešingai. Keitėsi:
Išliko viena pagrindinė idėja – žiedu galima materialiai išreikšti dviejų žmonių ryšį ir įsipareigojimą. Jeigu šiandien renkatės savo šios istorijos versiją, peržiūrėkite vestuvinius žiedus arba rinkitės individualią vestuvinių žiedų gamybą.
